Bankai valiutų rinkoje


Tarptautinės bankų operacijos surištos vienos valiutos keitimu kita. Tokios operacijos vadinamos valiutinėmis. Jas vykdant reikalingos mokėjimo priemonės, kurias būtų galima naudoti kaip atsiskaitymąsias tarptautines priemones tarptautiniui kreditui, užsienio prekybai ir paslaugoms.

Įvairių valiutinių operacijų visuma sukuria valiutinę rinką, esančią pasaulinės rinkos paskolinio kapitalo dalimi. Valiutinėje rinkoje koncentruojasi pasiūla ir paklausa užsienio valiutai. Pasiūla remiasi visų pirma eksportuotojais, gaunančiais valiutines įplaukas už parduotas prekes ir paslaugas, paklausa- importuotojais, kuriems užsienio valiuta reikalinga pirktoms prekėms ir paslaugoms apmokėti. Valiutinės operacijos tarnauja tarptautinių prekių ir paslaugų, kapitalo ir kredito judėjime.

Valiutų rinkoje operacijas vykdo bankai, pavienės kompanijos ar asmenys. Skiriamos biržinės ir nebiržinės rinkos. Didelė dauguma visų valiutinių operacijų vykdomos komercinių bankų nebiržinėje rinkoje.

Bankai atlieka valiutines operacijas vienas su kitu (betarpiškai ar per brokerius) tarptautinėje valiutų rinkoje, su savo klientais, o taip pat biržose. Pagrindinė valiutinių sandorių dalis vyksta tarptautinėje valiutų rinkoje tarp komercinių bankų.

Šalyse, kur valiutinių apribojimų nėra, ar jie nereikšmingi (JAV, Vokietijoje, Japonijoje ir kt.), bet kuris bankas gali sudarinėti valiutines sutartis. Šalyse, kur nacionalinė valiuta nekonvertuojama (ar dalinai konvertuojama), valiutinėje rinkoje operuoja tik bankai, kuriems vyriausybė suteikė teisę atlikti valiutines operacijas.

Bankų aktyvumas valiutų rinkoje priklauso nuo banko dydžio, jo reputacijos, užsienio tinklo skyrių ir filialų išsivystymo laipsnio, telefoninio ir telegrafinio ryšio. Pagrindinė dalis valiutinių operacijų tenka didžiausiems komerciniams bankams. Jie ne tik perka- parduoda valiutą, atlieka tarptautinius atsiskaitymus, bet ir saugo užsienio valiutos rezervus, nustato valiutų kursą. Kiti bankai kreipiasi į juos norėdami kotiruoti ar kai perka iš jų valiutą savo klientams.

Daugumoje šalių (Japonijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) egzistuoja specialios valiutinės biržos.

Operacijas valiuta bankai atlieka ne tik savo, bet ir klientų sąskaita. Valiutinių sutarčių instrumentų pagrindas yra negrynosios mokėjimo priemonės, išreikštos užsienio valiuta: bankų depozitai, čekiai, vekseliai, pavedimai. Sutarčių dydis grynąja užsienio valiuta (banknotais, monetomis)- nedidelis.

Pavedimas- tai pirkėjo banko įsakymas adresuotas kitos šalies bankui- korespondentui pervesti į užsienio gavėjų sąskaitą nustatytą pinigų sumą. Daug greitesnis ir patikimesnis valiutos gavimas vyksta per telegrafą. Banko- korespondento specialaus kodo naudojimas duoda galimybę užkirsti kelią valiutinių priemonių grobstymui, o taip pat bankai išvengia klaidų pervedant lėšas savo klientams. Pervedant bankas vienu metu atlieka dvi operacijas: parduoda klientui užsienio valiutą; perveda užsienio valiutą į užsienį.

Banko čekis- tai raštiškas banko įsakymas užsienio bankui- korespondentui išmokėti čekio turėtojui nustatytą pinigų sumą iš korespondentinės banko čekio gavėjo sąskaitos banke- korespondente.

Banko vekselis- tai pavedimo vekselis (trata), išduotas banko duotos šalies užsienio bankui- korespondentui.

Tarptautinių atsiskaitymų formos yra analogiškos vidinėms, bet turi ypatumų. Visų pirma jos atliekamos naudojant finansinius bei komercinius dokumentus. Antra, tarptautiniai atsiskaitymai- unifikuoti.

Valiutinių operacijų atlikimas neįvyktų be valiutos keitimo ir proporcijų nustatymo šiam keitimui. Šios proporcijos nustatomos per valiutines kotiruotes. Vykdant valiutinę kotiruotę valiutinio kurso nustatymas tampa suprantamesnis, esant atitinkamų dviejų valiutų nustatymui.

Valiutų kotiruotė gali būti oficiali ir rinkos. Oficialią valiutinę kotiruotę nustato vyriausybė (paprastai centrinis bankas). Oficialus valiutų kursas naudojamas valiutinėse vyriausybės operacijose, dėl muitų tikslų, sudarant mokėjimų balansą.

Oficialių valiutų kursų nustatymas skiriasi tarp šalių, priklausomai nuo valiutinės sistemos charakterio. Šalyse, kur taikomi griežti valiutiniai apribojimai oficialiai kotiruotei taikomi du būdai. Pirmasis- grynai administracinis. Valdžia ar centrinis bankas nustato nacionalinės valiutos kursą pagal kokios nors vienos šalies valiutą, ir ji tampa “pririšta” prie duotos šalie valiutos ar iš karto kelių valiutų.

Kitu atveju, CB fiksuoja oficialų valiutos kursą pagal biržos kursą ir nustato nukrypimo ribą biržos kurso nuo oficialaus. Esant biržos kurso nukrypimo grėsmei nuo oficialaus, CB nustatydamas ribas praveda valiutinę intervenciją, t.y. valiutinėje biržoje parduoda arba perka užsienio valiutą už nacionalinę. Valiutinių operacijų kursas tarptautinėje prekyboje t.p. negali išeiti už valiutinio “koridoriaus” ribos.

Šalyse, kuriose valiutinių apribojimų nėra arba jie nežymūs, CB paprastai fiksuoja kursus priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos rinkoje. Šalyse, kuriose funkcionuoja valiutinės biržos, oficialios valiutinės kotiruotės kasdien nustatomos biržų maklerių kartu su CB. Nežiūrint to, kad dauguma operacijų įvyksta tarptautinėje valiutų rinkoje, oficialios biržų kotiruotės išsaugo reikšmę kaip orientacinis visų valiutinių rinkų taškas.

Rinkos kotiruotė vykdoma nebiržinėje valiutinėje rinkoje ir priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Šalyse su griežtais valiutiniais apribojimais rinkos kotiruotė praktiškai neegzistuoja. Visos operacijos vyksta oficialiu kursu. Šalyse, kuriose valiutiniai apribojimai nevyksta arba nežymūs, rinkos kursus nustato didžiausi komerciniai bankai, palaikantys vienas su kitu pastovius ryšius. Juos vadina rinkos “meikeriais”.

Vidurinis kursas esantis tarptautinėje prekyboje yra pagrindas nustatant kursus bankų klientams.

Valiutinėje rinkoje veikia du kotiravimo metodai: tiesioginis ir netiesioginis. Daugelyje šalių naudojamas tiesioginis kotiravimas, kuriam esant bankas pasiruošęs parduoti kotiruojamą valiutą, o esant pirkimo kursui bankas pasiruošęs ją pirkti. Tiesioginės kotiruotės pardavimo kursas visada didesnis nei pirkimo kursas. Skirtumas tarp jų (marža) sudaro banko pelną. Jo dydis priklauso nuo įvairių veiksnių. Paprastai nepastovios konjunktūros periode, kai sumažėja praradimo rizika, vykstant valiutos kurso pokyčiams, marža padidėja. Maržos dydį įtakoja ir sutarties apimtis: kuo mažesnė, tuo didesnė marža.

Kaip žinia įvairių formų mokėjimo kursų lygiai yra skirtingi, kadangi skiriasi patikimumas bei kursas dažniausiai perduodamas telegrafu. Esant šiam pervedimui, bankas užsienio valiutą išmoka tuoj pat ar kitą dieną po užsienio banko pavedimo gavimo. Tai praktiškai leidžia išvengti valiutinės rizikos. Kaip taisyklė, telegrafinio pervedimo kursai yra publikuojami oficialiuose biuleteniuose ir kotiravimo lentelėse. Kitų mokėjimo priemonių kursai nustatomi telegrafinio pervedimo kurso pagrindu. Bankai, tikėdamiesi gauti pelną, dėl valiutinių kursų skirtumo gali vykdyti valiutinį arbitražą– valiutos pirkimą (pardavimą) dėl kursinio pelno gavimo su tolesniu kontra sutarties sudarymu.

Yra išskiriami vietos ir laiko arbitražai. Vietos arbitražas naudojamas uždirbti pelną dėl kurso skirtumo įvairiose rinkose. Arbitražistas perka (parduoda) valiutą pvz.: Niujorke ir praktiškai tuo pačiu metu per savo korespondentą parduoda (perka) šią valiutą, t.y. sudaro kontrasutartį Londone. Vietos arbitražas nesusijęs su valiutine rizika, kadangi valiutos pirkimas ir pardavimas vyksta tuo pat metu.

Laiko arbitražo kursinis pelnas uždirbamas dėl kurso pokyčio esant nustatytam laiko tarpui, todėl tai susiję su valiutine rizika.

Bankas, vykdydamas valiutines operacijas, investuoja dalį savo resursų į perkamą valiutą valiuta , kurią jis parduoda. Perkant bei parduodant valiutą, kartais pasikeičia banko reikalavimai bei įsipareigojimai užsienio valiutai. Atvira valiutinė pozicija sukelia valiutinę riziką t.y. praradimų riziką ar valiutinių kursų pasikeitimą. Jei kontrasutarties sudarymo momentu (pirkimai anksčiau parduotos valiutos ar pardavimai anksčiau pirktos valiutos) valiutos kursas pasikeičia, tai bankas pagal kontrasutartį gali gauti mažesnę valiutos sumą nei anksčiau, pirktų, ar užmokėti didesnį anksčiau pirktos valiutos ekvivalentą.

Atvira pozicija gali būti trumpa ir ilga. Trumpa tai pozicija, kurios įsipareigojimai parduotai valiutai viršija pirktos valiutos reikalavimus, t.y. parduotos valiutos suma viršija jos pirkimo sumą. Ilga pozicija atsiranda kai reikalavimai pirktai valiutai viršija įsipareigojimus, kitaip sakant, jei užsienio valiutos pirkimo suma didesnė nei jo pardavimo suma.

Bankai seka kiekvienos valiutos valiutinių pozicijų pasikeitimus, įvertina valiutinę riziką, nustato galimą pokytį esant staigiam pilnam apmokėjimui (t.y. kontrasutarties įvykdymas) dabartiniu valiutiniu kursu.