Finansinis tarpininkavimas


Bankų resursų efektyvus formavimas ir piniginių lėšų pritraukimas yra viena iš pagrindinių priemonių banko, kaip finansų tarpininko, veiklai pradėti ir sėkmingam funkcionavimui garantuoti. Paprastai banko resursai (fondai), kuriami visų pirma, pasyvinių depozitinių operacijų dėka. Depozitinės operacijos – tai bankų operacijos, pritraukiančios juridinių ir fizinių asmenų lėšas į indėlius apibrėžtam laikotarpiui arba iki pareikalavimo.

Dabartinėje bankų praktikoje naudojamų depozitinių sąskaitų yra gana daug, tuo labiau, kad finansinių naujovių rezultate jų kiekis paskutiniais metais sparčiai išaugo. Šiuos procesus sąlygoja bankų siekimas patenkinti įvairių klientų grupių paklausą bankinėms paslaugoms ir pritraukti jų santaupas ir kapitalą į banko sąskaitas.

Depozitai skiriasi pagal indėlininkų kategorijas, sąskaitos terminą, įnešimo ir išėmimo sąlygas, mokamus procentus, galimybę gauti lengvatas pagal vykdomas su banku aktyvias operacijas ir kt. Skirtingoms indėlių rūšims taikomos skirtingos palūkanų normos, kurios dar priklauso ir nuo kitų sąlygų ( indėlio dydžio, termino, rinkos palūkanų normos ir pan.).

Bankas, imdamas indėlį neklausia indėlininko, kam jis turi tą sumą sunaudoti, o indėlininkas taip pat nežino, kuriam tikslui jo indėlis bus sunaudotas.

Bankai gi yra širdis, kuri tvarko pinigų cirkuliaciją, sutraukdama ir vėl juos išleisdama į kraštą, į apyvartą. Jei bankai vieną kartą sustotų veikę, apmirtų ir visas ūkio organizmas, sustotų patarnavimo mainai ir visokių rūšių mokėjimai. Bankai, būdami finansiniais tarpininkais, žiūri, kad pinigai dirbtų planingą, krašto ūkiui naudingą kūrybinį darbą.

Pagrindinis racionalios kreditavimo politikos principas yra depozitinės veiklos ir kreditavimo proceso harmoningumas. Depozitų formų įvairovė suteikia galimybę bankui skirtingai naudotis turimais finansiniais ištekliais konkrečiu laikotarpiu. Trumpalaikiai depozitai- terminuoti indėliai, einamosios sąskaitos, darbo užmokesčio sąskaitos,- gali tapti kreditinės rizikos priežastimi, kai kreditavimui neracionaliai naudojami trumpalaikiai depozitai arba masiškai sumažėja depozitinė bazė ( sutrinka atsiskaitymai su klientais) dėl išorinės aplinkos veiksnių poveikio. Todėl patikimiau kreditinį portfelį formuoti iš vidutinės trukmės ir ilgalaikių depozitų- taupomųjų sąskaitų, vekselių, obligacijų. Apibendrinant kreditų valdymo būtinumą galima teigti, kad depozitinės veiklos ir kreditavimo terminų pusiausvyros suderinimas ir užtikrinimas yra bankininkystės sėkmės veiksnys.

Dėl aktyvių ir pasyvių operacijų terminų nesuderinimo banko veikloje, o kartu ir balanse gali įvykti nepageidaujamos disproporcijos. Pavyzdžiui, jei bankas iš sukauptų trumpalaikių piniginių išteklių išduos didelį skaičių ilgalaikių kreditų, tai didelė dalis banko išteklių bus “įšaldyta” ilgam laikui. Tuo tarpu neterminuotų sąskaitų indėlininkai gali pareikalauti savo pinigų bet kuriuo metu. Šiuo atveju bankas, negalėdamas savo aktyvų greitai paversti pinigais, gali atsidurti ant bankroto ribos.

Vadinasi, kiekvienas bankas, formuodamas savo kreditų portfelį, turėtų prisilaikyti tokių paskolų politikos principų, t.y. siekti kuo didesnio saugumo.